Kaip apsaugoti mažas koncertų erdves? Kaip įrodyti politikams, kad muzika yra ne išlaidos, o investicija? Ką daryti, kad augantis miestas neišstumtų kūrėjų, o gyventojai ir naktinis gyvenimas galėtų sugyventi?
Šie klausimai šiandien aktualūs daugeliui pasaulio miestų. Atsakymų į juos birželio 19–20 dienomis ieškojo daugiau nei dvidešimties miestų atstovai, susitikę kasmetiniame Music Cities Network vasaros suvažiavime Sanderlande (Jungtinė Karalystė). Tarp jų – ir Vilniaus nakties biuras.
Dvi dienas trukusiose dirbtuvėse miestai dalijosi ne teorijomis, o konkrečiais sprendimais – nuo milijoninių investicijų į kūrybines erdves iki naujų triukšmo valdymo modelių, duomenimis grįstos muzikos politikos ar ilgalaikių strategijų, padedančių išlaikyti vietos atlikėjus ir koncertines erdves. Daugelis šių iššūkių pažįstami ir Vilniui, todėl kitų miestų patirtis tampa vertingu pagrindu planuojant tolimesnius žingsnius.
Muzikos politika prasideda nuo duomenų
Vienas ryškiausių šių metų suvažiavimo akcentų – muzikiniai sprendimai grindžiami duomenimis. Sanderlandas, šiemet tapęs Music Cities Network vasaros susitikimo šeimininku, prieš rengdamas savo muzikos miesto strategiją apklausė daugiau kaip 500 gyventojų ir atliko 20 išsamių interviu su muzikos ekosistemos dalyviais – koncertinių erdvių atstovais, atlikėjais, organizatoriais, universitetais ir kitais partneriais. Tyrimas padėjo išskirti aštuonias svarbiausias miesto vystymo kryptis – gyventojų gerovės, įvairovės, švietimo, talentų ugdymo bei muzikos industrijos stiprinimo.
Ne mažiau įspūdingą pavyzdį pristatė Sidnėjus. Miestas jau daugelį metų sistemingai stebi kūrybinių erdvių pokyčius, analizuoja, kaip naudojamos komercinės patalpos, kiek jose dirba kūrybinių industrijų darbuotojų ir kaip visa tai keičiasi laikui bėgant. Per dešimtmetį Sidnėjus neteko apie 15 tūkst. kvadratinių metrų kūrybinių erdvių ir maždaug 12 proc. menininkų. Būtent surinkti duomenys padėjo pagrįsti būtinybę investuoti į naujas kūrybines erdves – šiandien miestas tam kasmet skiria apie milijoną Australijos dolerių.
Dar viena įdomi iniciatyva – vadinamasis skaitmeninis miesto dvynys (digital twin), leidžiantis kas penkerius metus analizuoti, kaip keičiasi muzikos infrastruktūra ir kūrybinių industrijų koncentracija skirtingose Sidnėjaus dalyse.
Šie pavyzdžiai rodo, kad norint priimti gerus sprendimus neužtenka žinoti, jog koncertinių erdvių mažėja. Reikia gebėti tai parodyti skaičiais.
Mažos koncertų erdvės susiduria su tais pačiais iššūkiais
Nors miestai labai skirtingi, mažųjų koncertinių erdvių problemos beveik visur vienodos. Mančesterio atliktas tyrimas parodė, kad mieste veikia daugiau kaip 200 gyvos muzikos erdvių, kasmet pritraukiančių milijonus lankytojų. Tačiau būtent nepriklausomos erdvės šiandien susiduria su didžiausiais iššūkiais – sumažėjusiomis pajamomis po pandemijos, augančiais kaštais, darbuotojų trūkumu ir nekilnojamojo turto plėtra, kuri vis dažniau išstumia kultūrines veiklas.
Atsakydamas į šias problemas Mančesteris parengė daugiau nei dvidešimt rekomendacijų, tarp kurių – ilgalaikis savivaldybės finansavimas, miesto masto koncertinių erdvių tinklo kūrimas, verslumo stiprinimas bei didesnis dėmesys ne muzikos istorijai, o šiandien kuriamai scenai.
Šios diskusijos ypač aktualios ir Vilniui, kuriame antrus metus vystomas dainyklų tinklas – savivaldybės iniciatyva, skirta mažoms ir vidutinėms koncertinėms erdvėms stiprinti. Tarptautinė patirtis rodo, kad tokios priemonės tampa ne išimtimi, o vis dažnesne miestų politika.
Triukšmas – ne tik Vilniaus problema
Ne viena diskusija buvo skirta ir triukšmo valdymui. Valensijos atstovai pasidalijo sudėtinga situacija, kai po teismų sprendimų keliems dideliems festivaliams teko ieškoti naujų vietų arba keisti savo veiklos modelį. Vienu atveju renginys galėjo vykti tik su griežtais garso ribotuvais, kitu – buvo sustabdytas dar prieš prasidedant.
Diskusijose nuskambėjo ir skirtingų šalių praktikos – vienur oficialiam skundui pakanka vieno gyventojo, kitur reikia penkių, tačiau dauguma miestų sutaria dėl vieno: vien draudimais problemos neišsprendžiamos.
Vis dažniau taikomos prevencinės priemonės – išankstinis gyventojų informavimas, susitikimai su bendruomenėmis, aiškios leidimų sąlygos, mediacija tarp renginių organizatorių ir savivaldybės bei iš anksto suplanuotos triukšmo mažinimo priemonės. Tokia kryptis artima ir Vilniui, kuriame pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama dialogui tarp naktinės kultūros vietų, gyventojų ir savivaldybės.
Miestai pradeda saugoti kūrybines erdves
Dar viena ryški tendencija – miestai vis aktyviau rūpinasi ne tik renginiais, bet ir fizine infrastruktūra.
Orhuse šiuo metu baigiamas kurti „Sound City Aarhus“ – naujas muzikos gamybos ir muzikos verslo centras, tapsiantis platesnės kūrybinės teritorijos dalimi. Savivaldybė užtikrino, kad naujame kvartale dalis patalpų būtų skiriama kultūros veikloms už mažesnę nei rinkos kainą, o nuomos sutartys sudaromos net dvylikai metų. Toks modelis leidžia kūrėjams planuoti veiklą ilgam laikui ir sumažina riziką būti išstumtiems augant nekilnojamojo turto kainoms.
Hamburgo patirtis parodė kitą svarbią kryptį – muzikos sektorius turi nuolat kalbėtis su politikais. Miestas rengia ilgalaikę 2025–2030 metų muzikos strategiją, kurioje daugiausia dėmesio skiriama muzikos turizmui, eksporto skatinimui, darbo rinkai, inovacijoms ir kūrybinėms erdvėms. Prie strategijos rengimo prisideda ne tik kultūros institucijos, bet ir verslas, prekybos rūmai bei turizmo organizacijos.
Tarptautinis bendradarbiavimas – daugiau nei konferencijos
Suvažiavimo metu taip pat buvo planuojami būsimi Music Cities Network projektai ir pristatyta nauja „MCN Academy“ mokymų programa, apimanti tarptautinius muzikos turus, muzikos eksportą, atlikėjų vadybą, leidybą, skaitmeninę rinkodarą bei dirbtinio intelekto pritaikymą muzikos sektoriuje.
Vilniaus nakties biurui tokie susitikimai svarbūs ne tik dėl galimybės susipažinti su kitų miestų patirtimi. Jie leidžia užmegzti partnerystes, kurios vėliau virsta bendrais tarptautiniais projektais, tyrimais ir naujomis iniciatyvomis Vilniuje.
Šių metų suvažiavimas dar kartą parodė, kad muzikos miestai visame pasaulyje susiduria su labai panašiais iššūkiais. Skiriasi jų mastas, tačiau sprendimai dažnai prasideda nuo tų pačių principų – ilgalaikės strategijos, bendradarbiavimo, duomenimis grįstų sprendimų ir nuoseklių investicijų į žmones bei erdves.
Būtent tokiomis kryptimis šiandien juda ir Vilnius.
