jaunųjų menininkų filmų programa umede.lt festivalyje (67‘42“)
kuratorės Milda Trimakaitė ir Agnė Balandžiūnaitė
Bilietai ir visa festivalio programa http://umede.lt/
Juozo Žutauto filmas “Varpai skamba arti” (2025) – tai siurrealistinė istorija, įkvėpta partizaninio karo laikų įvykių Lietuvoje. Jame pasakojama apie moterį vardu Maryja, kuri tardymo metu panyra į savo prisiminimus ir jausmus. Istorija nagrinėja, ką reiškia būti kovotoju – ar mes pasirenkame kovą, ar kova pasirenka mus.
Eglės Davidavičės „Šukavimas“ (2019) – tai savistabos įrankis, meditatyvus veiksmas, sukuriantis erdvę refleksijai. Animacija kuriamas autoportretas per judesį ir laiką, prisiminimą ir santykį su kitu. Plaukas tampa gija, jungiančia praeitį su dabartimi, prisiminimus bei esamą tėvo ir dukros ryšį.
Beatričės Jackutės trumpa animacija “Pažėk, Pabėk, Padėk” (2025) tyrinėja rūpinimosi savimi bei kitais svarbą per žmogaus ir jo augalo santykį. Šioje trumpoje istorija seka nuobodžią kasdienybę žmogaus, kurio augalas vis vysta, nepasant žmogaus pastangų padėti, gale jis supranta mažų pokyčių svarbą, randant sveiką būdą subalansuoti meilę kitiems ir sau.
Sonatos Vilkevičiūtės “Dilgėlinukas” (2025) analizuoja nesuprasto žmogaus psichiką – kaip trauma paveikia elgesį ir prisiminimus.
Dominykas Andriuškevičius savo video darbe stebi “neišdžiūvusios arbatos tirščių negyvenamas planetas”(2025). Anot jo, esame pomirčio antropologai, kurių sąmonės sprendiniai lūžo jų formulėse, išgręžta žmogaus sąmonė tampa it rankos tęstinumas, amžinai formuojantis monolitus, tuos pačius neištirpstančius akmenis. autorius teigia, jog šis video darbas kilo chemogramų kūrimo proceso metu, kuomet atsitraukus nuo rezultato ir sudarius sąlygas vaizdui rastis, bet jo neprojektuojant, galima išsilaisvinti iš žmogiško noro ir intencijos sukurti kažką — tarp prasmiško ir estetiškai pamatuoto. Autorius mano, jog tik atsisakius racionalių sprendimų mene atsiveria tolimesnis matymas ir įkūrimas: kai nematai, gali pamatyti toliau, kur arbatoje slepiasi negyvenamos planetos; norėdamas jas išvysti, privalai pats tapti neišgyvenantis — atsisakyti savo buvimo.
Sofijos Laurušonytės Cervix Obscura. (Ne)Liečiamumo archyvas (2025) analizuoja subtilų, ,,nematomą” smurtą. Grobuonišką žvilgsnį, kuris yra nurašomas kaip nereikšmingas, nepaisant jo pasekmių. Šis bei kiti patriarchalines normas paisančioje terpėje (ne)pastebimi elgesiai yra giliai įsišakniję, praleidžiami pro akis, bet ilgainiui tampa smurto prieš moteris pagrindu. Gimda virsta fiziniu smurto archyvu. Žvelgia tiesiai kitam į akis, neleidžia likti nepastebėta. Nagai transformuojasi į kolektyvinės traumos, gynybos ir stereotipinio moteriškumo simbolį, po kuriais kaupiasi įrodymai. Ši metafora akcentuoja, jog būtent lytis (tiek socialinė, tiek biologinė) yra tai, kas sąlygoja šį sisteminį nusikaltimą. Šie elementai išryškina, jog visuomenė atkreipia dėmesį jau tik į žiaurius nusikaltimus ar absurdišką, tačiau (ne)pakankamą „įrodymų“ kiekį. Patriarchalinėje visuomenėje organai yra nuolat stebimi, iš aukos transformuojamai įtariamaisiais, po kurių kūną klaidžioja (ne)stabdomas žvilgsnis. Tačiau kas į ką žvelgia dabar?
Ignoto Kuprio Išvirkščias (2025) atsiskleidžia tarsi origamis — trapus vidinis pasaulio sulankstymas už uždarų durų. Filmas apmąsto hikikomori egzistenciją, kur fizinis pasitraukimas susipina su kultūriniu įsitraukimu. Medijos, vaizduotė ir subtilūs trikdžiai formuoja gležną erdvę, kurioje pusiausvyra laikosi tarp vienatvės, dalyvavimo ir tylaus pasipriešinimo visuomenės ritmams.
„Chat, is this real?“ (Pokalbi, ar tai tikra) – frazė, kilusi iš transliacijų platformų, naudojama, kai įvyksta kažkas netikėto ir transliaciją vedantis asmuo nori pasitikrinti, ar žiūrovai taip pat tai matė. Vėliau ši frazė ironiškai pradėta naudoti kitose socialinių tinklų platformose ir net kalbamojoje kalboje. Filme naudojamas tekstas surinktas iš „Instagram“ memų puslapių. Jis yra lakoniškas ir abstraktus, tačiau akivaizdžiai kreipiasi į auditoriją. Jorės Černiauskaitės filmas yra apie nerimą, negebėjimą būti čia ir dabar, realybės ir interneto kultūros susiliejimą, socialinių tinklų performatyvumą ir humoro bei abejingo, apatiško tono naudojimą siekiant išvengti pažeidžiamumo kalbant apie asmeniškas ar jautrias temas.
Dragas (2025) – tai Roberto Neveckos muzikinis vaizdo klipas, sukurtas Vilniaus pogrindžio scenoje veikiančiai pankroko grupei „Lapkričio dvidešimtosios orkestras“, chaotiškumą pasitelkia kaip estetiką. „Glitch“, suskaldyti skenavimai ir skaitmeninis triukšmas čia virsta nenuspėjamu vizualiniu potyriu. Naudojant „Blender“ programą ir paprastą skenavimo aplikaciją, klipas iškraipo realybę, atsisakydamas išgludintos CGI grafikos ir rinkdamasis pikselių kupiną nefiltruotą pasaulį. Grupės iškreipto garso ir „glitch“ vaizdų sintezė atspindi jų eksperimentinį požiūrį į muziką. Šioje „Glitchpunk odisėjoje“ netobulumas tampa meno forma, įrodančia, kad maištas klesti skaitmeninėje sumaištyje.
Jaučiai gali skraidyti (2025) tai 20 minučių trukmės Marko Montvilo filmas iš rastos filmuotos medžiagos, kuri jungia šeimos prisiminimus, tremtį ir Amerikos svajonę. Sukurtas iš autoriaus senelio vaizdo įrašų, įrašytų jam gyvenant nelegaliai Čikagoje, išgyvenus vaikystės tremtį į Sibirą, filmas sujungia originalius jo garsus ir užrašus, kuriuos jis užrašė mokydamasis anglų kalbos. Jis tampa ir jo portretu, ir apmąstymu apie paveldėtą ilgesį, tapatybę ir trapius tiltus, kuriuos statome tarp praeities ir ateities, tėvynės ir kitur, realybės ir svajonės.