
Naktinis gyvenimas – tai muzika, žmonės, emocijos ir patirtys, kurios kartais paliečia ir sudėtingesnes temas. Viena jų – psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas. Kai kuriems tai tampa rekreacijos, savityros ar net savigydos forma. Kol vis daugiau žmonių – tiek jaunuolių, tiek suaugusių – susiduria su psichoaktyvių medžiagų vartojimu, pagalbos sistema vis dar stringa tarp stigmos ir baudimų. Ekspertai ragina keisti požiūrį: tai – ne nusikaltimas, o visuomenės sveikatos klausimas.
„Manau, šiais laikais žmonės turi daug daugiau galimybių pabandyti šiuos dalykus – tai nebėra vien jaunimo tema. Šviestis turi tiek šešiolikmetis, tiek šešiasdešimtmetis,” – pažymi komikas Markas Žukauskas.
Psichoaktyviosios medžiagos ir su jomis susijusios rizikos – tema, kurios ignoruoti negalima, nes nežinojimas gali kelti pavojų sveikatai ar net gyvybei. Įvardyti, kokios medžiagos populiariausios, sunku – dėl jų įvairovės ir neaiškios kilmės dažnai net patys vartotojai nežino, ką vartoja. Tai didina riziką sveikatai ir apsunkina pagalbos suteikimą.

Situaciją apsunkina su baudimu, o ne pagalba susijusi politika. Karo prieš narkotikus strategija neveikia, o Lietuvoje vis dar gaji baimė, kad pripažinus vartojimą teks susidurti ne su medikais, o su teisėsauga. Dėl to žmonės delsia kreiptis pagalbos, rizikuodami savo sveikata ar gyvybe.
„Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo reiškinys egzistuoja. Vengdami apie tai kalbėti paliekame žmones vienus su rizikomis ir baimėmis. Mūsų tikslas – kurti aplinką, kurioje svarbu suprasti ir padėti,“ – teigia Vilniaus naktinio biuro projektų vadovė Emilija Gaidytė.
„Žmogus jeigu kreipiasi į gydymo įstaigą, jis visų pirma yra pacientas. Tai reiškia, jeigu nebuvo smurto ar autoįvykio, kas liečia jau ir kitus asmenis, medikai neinformuoja policijos. Visų pirma tai yra asmens konfidencialumas, visų antra – mūsų tikslas yra padėti žmogui, o ne jį nubausti. Taip, žmonės bijo ir kartais kol išsiaiškiname, kokios medžiagos buvo vartotos, šiek tiek laiko užtrunka,” – dalinasi gydytoja toksikologė Gabija Mikulevičienė.
Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas pirmiausiai turi būti matomas kaip visuomenės sveikatos ir socialinės gerovės, o ne teisėsaugos problema. Politika turi remtis žmogaus teisėmis, švietimu, pagalba, žalos mažinimo principais ir bendradarbiavimu.
„Vartojimas visada yra rizika. Bet jei elgsimės su kitais taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi – paklausime, padėsime, palydėsime – visiems bus saugiau,” – atkreipia dėmesį edukacinės iniciatyvos „Be Safe Lab” narė Eglė Lydekaitė.
Svarbu suprasti, kad žalos mažinimas – tai ne vartojimo skatinimas, o realistiškas požiūris, kaip apsaugoti gyvybes ten, kur vartojimas jau vyksta. Šis požiūris padeda sumažinti perdozavimo atvejų skaičių, užkerta kelią infekcijų plitimui ir stiprina bendruomeninį saugumą. Asmenims, vartojantiems psichoaktyviąsias medžiagas, pagalbą renginiuose teikia žalos mažinimo iniciatyvos, tokios kaip „Be Safe Lab”. Jų erdvėse galima gauti patikimos informacijos, pasikonsultuoti, gauti vienkartinį medžiagų testą ir kitas žalos mažinimo priemones. Kalbant apie saugumo stiprinimą sostinėje, svarbiausia – šviesti lankytojus, ugdyti jų sąmoningumą ir stiprinti pasilinksminimo vietų darbuotojų gebėjimą reaguoti į sudėtingas situacijas.
Šios temos aptartos ir birželio 30 d. Vilniaus naktinio biuro ir „Minimal Mondays“ organizuotoje diskusijoje „Tyla nėra gera byla: psichoaktyviųjų medžiagų rizika“. Joje dalyvavo gydytoja toksikologė Gabija Mikulevičienė, „Be Safe Lab” narė Eglė Lydekaitė ir Vilniaus naktinio biuro projektų vadovė Emilija Gaidytė. Diskusiją moderavo komikas Markas Žukauskas.