Kalbina: Gabija Liaugminaitė, 2025 rugpjūtis
Vilniaus naktinis gyvenimas dažnai prisimenamas per garsus ir vietas, tačiau jo atmintį tyliai neša ir plakatai, skrajutės bei vizualinė komunikacija. Grafikos dizainerė Ringailė Demšytė jau kelerius metus sistemingai renka šiuos artefaktus ir kalbina sceną kūrusius žmones, kad jų istorijos nebepasimestų stalčiuose ir sandėliuose. Taip gimė nepriklausomas leidinys „Vilnius Nightlife Graphics 1992–2024“ — knyga, jungianti interviu, žemėlapius, skrajutes ir plakatus į gyvą miesto nakties kroniką. Apie kūrybinį kelią, vizualų galią ir bendruomenės vaidmenį kalbamės su autore.
Papaskok šiek tiek apie save – koks tavo kūrybinis ir profesinis kelias iki šio projekto?
Plakatų ir vizualios naktinio gyvenimo komunikacijos kūrimas mano gyvenime neatsirado atsitiktinai, tai buvo sąmoningai siekiama veikla. Viskas prasidėjo iš noro būti bendruomenės dalimi ir prisidėti prie jos augimo dar ankstyvoje paauglystėje.
Plakatai, nors dažnai suvokiami kaip trumpalaikiai, man atrodo kaip svarbi komunikacijos forma. Jie atspindi laikotarpio aktualijas, nuotaikas ir visuomenę. Pastaruosius kelis metus aktyviai dirbu grafikos dizaino lauke, daugiausia naktinio gyvenimo scenoje: kuriu plakatus Lietuvos ir užsienio renginiams, klubams, įrašų kompanijoms. Vienas didžiausių mano įkvėpimo šaltinių visada buvo plakatų knygos. Jose matai ne tik vizualines kalbas, bet ir skirtingų laikų kultūras, vertybes, istoriją. Bevartant savo kolekciją, man natūraliai kilo klausimas: kodėl Lietuvoje neturime tokio leidinio apie naktinį gyvenimą ir jo vizualią raidą?
Geras klausimas! O kas gi paskatino imtis būtent tokios knygos – interviu, žemėlapių, skrajučių ir plakatų rinkinio?
Turime J. Galkaus „Lietuvos plakato istoriją“, kurioje apžvelgiama plakato raida nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Bet tokio leidinio, kuris būtų gyvas Lietuvos naktinio gyvenimo praeities ir dabarties liudijimas – mums ir ateities kartoms – dar nebuvo. Nebuvo ir nuosekliai užfiksuotos šios scenos istorijos: žmonių pasakojimų, patirčių, įkvėpimo šaltinių.
Plakatai man visada buvo daugiau nei reklama. Jie pasakoja istorijas. Todėl pradėjau rinkti archyvą, kalbinti žmones iš scenos, ir taip gimė ši knyga.
Kuo tau pačiai ypatingas Vilniaus naktinis gyvenimas?
Jame kadaise atradau namus.
Kodėl pasirinkai būtent 1992–2024 laikotarpį?
Po nepriklausomybės atkūrimo Vilniaus naktinis gyvenimas pradėjo sparčiai keistis. Atsirado laisvės troškimas ir naujos kūrybos galimybės. 1992-aisiais „Dainavos“ restorane paminimas pirmasis reivas. Jis vyko legaliai, bet vis tiek turėjo pogrindžio aurą. Euforišką, radikalią, vakarietišką. Praėjus daugiau nei 30 metų, turime turtingą naktinio gyvenimo istoriją, bet ji iki šiol fragmentiškai fiksuota.
Pati jau ilgą laiką kuri plakatus, esi dirbusi su žinomais klubais Lietuvoje ir kūrybiniais kolektyvais Nyderlanduose. Kaip atpažįsti „gerą“ plakatą? Ar yra kokia nors formulė, ar labiau intuicija?
Geras plakatas man visada yra balansas tarp meninės vertės ir aiškiai perduotos žinutės. Nėra vienos formulės. Daug kas ateina iš intuicijos, bet svarbiausia, kad plakatas ne tik atkreiptų dėmesį, bet ir norėtųsi jį pasilikti kaip kūrinį. Man patinka, kai plakatas tampa artefaktu, kurį drąsiai galėtum pasikabinti ant sienos.
Knygą leidi nepriklausomai – su kokiais iššūkiais tenka susidurti? Ar buvo netikėtų džiaugsmų šiame procese?
Didžiausias iššūkis buvo leidybos finansavimas, todėl kartu su Andrew Mikšiu paleidome „Kickstarter“ kampaniją ir labai tikimės bendruomenės palaikymo. Tuo pačiu sulaukiau daug padrąsinimų: parašiau šimtams žmonių, ir net jei jie negalėjo pasidalinti archyvine medžiaga, daug kas sureagavo su entuziazmu, domėjosi, siūlė pagalbą. Tas bendruomeniškumo jausmas buvo vienas gražiausių netikėtumų šiame procese.
Ar buvo sunku surinkti tiek daug vizualinės medžiagos – ypač iš ankstyvųjų nepriklausomybės metų?
Taip, daug skrajučių tiesiog prarasta ar išmesta. Bet kai susisiekiau su DJ’ais, organizatoriais, menininkais, jie patys ėmė knistis po sandėlius, sodus, tėvų namus, traukti iš stalčių ar net iš po lovų. Aš tuo metu krapščiausi archyvuose, ieškojau FB postų, straipsnių. Taip pavyko surinkti kelis tūkstančius artefaktų, o iš jų ir susidėliojo šios istorijos pagrindas.
Jeigu galėtum persikelti laiku – kurioje jau nebeegzistuojančioje Vilniaus vietoje norėtum praleisti naktį?
Visas mano potraukis naktiniam gyvenimui prasidėjo ankstyvoje paauglystėje: nuo oldschool repo perėjau prie instrumentalo, o tada atsivėrė elektronika – nuo ambiento iki techno. Greitai sužinojau apie įvairius klubus, barus, festivalius. Didžiausią įspūdį paliko „Satta“. Jų festivalio promo video ir vakarėlių komunikacija buvo tiesiog wow. Galvojau – „čia mano vieta“. Tik tada buvau dvylikametė mergaitė, iki dalyvavimo dar buvo toli. Vienareikšmiškai norėčiau praleisti naktį „Satta“ bare.
Kaip, tavo manymu, pasikeitė Vilniaus naktinio gyvenimo vizualinė kalba per šiuos 30+ metų?
Pradžioj viskas buvo labai DIY – organizatoriai patys spausdindavo skrajutes, naudodavo žurnalų iškarpas, vienspalvius dizainus, vyrauja Helvetica tipo tipografija. Vėliau atsirado Photoshop, biudžetai dizaineriams, kokybė pakilo, daug įkvėpimo ėjo iš vakarų. Atsirado stipresnė dizainerių karta, vizualai tapo konceptualesni, atsirado tipografijos, abstrakcijos bei glitch eksperimentų. Klubai pradėjo formuoti savo identitetus, skrajutės bandė išsiskirti formatais, dydžiais, spalvomis. Su socialinių tinklų atsiradimu vizualai suvienodėjo – kvadratiniai postai, stories, baneriai, todėl didelėje pasiūloje tapo sunkiau išsiskirti. Tačiau šiandien ta kalba vis vien išlieka labai įvairi: vieni grįžta prie grubios, rankų darbo estetikos, kiti kuria švariai, pasitelkia 3D ar AI.
Ar ši knyga – labiau apie naktinį gyvenimą, ar apie jo vizualinę kultūrą?
Kadangi pati esu vizuali menininkė, knyga orientuota į vizualiąją kultūrą. Bet per ją natūraliai atsiveria ir pati scena.
Kokius projektus matai ateityje – galbūt tęsinys ar paroda?
Minčių labai daug. Mane domina muzikos industrijos komunikacija plačiąja prasme, ne tik plakatai, bet ir vinilai, kasetės, skirtingi žanrai. Norėčiau ištirti ne tik Vilnių, bet ir visą Lietuvą. Šį kartą apsiribojau Vilniumi, nes tai pirmas tokio pobūdžio projektas, o informacijos buvo tiek daug, kad kartais buvo sunku ją suvaldyti. Bet ateityje tikrai norėčiau pažvelgti ir į ankstesnį laikotarpį ir kaip vizualinė komunikacija atrodė iki nepriklausomybės.
Kur ir kaip žmonės galės įsigyti „Vilnius Nightlife Graphics. 1992–2024“?
Knygą leidžiame nepriklausomai per Kickstarter’į – tai pirmoji galimybė ją įsigyti. Vėliau ji bus prieinama internetu ir įvairiose fizinėse vietose Vilniuje. Bendruomenės palaikymas labai svarbus: prisidėdami prie leidybos, ne tik gausite knygą pirmieji, bet ir padėsite įamžinti daugiau nei 30 metų Vilniaus naktinio gyvenimo istorijos.
Labai dėkojame Ringailei už pokalbį ir labai kviečiame prisidėti prie knygos leidybą finansuojančios kampanijos. Draugiau informacijos rasite čia.
