Umede.lt festivalis pristato Antoninos Nowackos performansą balsui, arfai ir elektronikai „Vėjo šnabždesys per mėnulį ir gėles”, kurį apšildys pradedančios garso menininkės Gretos Onos eksperimentinio garso pasirodymas „Toksiškas žydėjimas“

Antonina Nowacka, menininkė, turinti vizualiojo meno išsilavinimą, dirbdama ir kurdama garso srityje, labiausiai domisi vaizduotės ir vizionieriškų pasakojimų kūrimu, pasitelkdama muzikos priemones. Jos kompozicijos daugiausia sukurtos naudojant savo balsą, sintetinius garsus, įvairius instrumentus, erdvę ir rezonansą. Balsas skamba be žodžių, tai vibruojantis dažnių laukas, kurį Antonina formuoja į gyvas ir harmoningas melodijas.
Antonina žavisi unikaliomis garso savybėmis, susijusiomis su miglotumo, nuovargio, spindesio, pažeidžiamumo atmosferomis ir nuotaikomis, primenančiomis sapnų būseną. Savo praktikoje ji pirmiausia semiasi įkvėpimo iš hipnagoginių patirčių tarp budrumo ir miego, neaprėpiamų kraštovaizdžių, keistų organinių formų, senų tradicijų ir ritualų iš įvairių kultūrų, senovinės architektūros, simbolizmo ir siurrealizmo.
Jos kūriniai yra dažnų tyrinėjimų kelionių į įvairias šalis ir žemynus rezultatas, kur ji mokosi naujų technikų ir požiūrių į įvairius instrumentus, daugiausia perkurdama savo balsą naujais artikuliacijos būdais, priklausomai nuo konkrečios vizijos ir aplinkybių. Tai apima garso įrašus ir gyvus pasirodymus, taip pat meditacinius garso seansus, sukeliančius alteruotą sąmonės būseną per ypatingas garso savybes. Kūrybos kryptis – gamtos paslaptis ir poezija, nežinomybės stebuklai ir dvasingumo ilgesys šiuolaikiniame greitai besikeičiančiame pasaulyje. Menininkė yra sužavėta garso, kaip priemonės, galinčios paveikti protą ir kūną, ir to, kad jis būdamas nematomu, kalba tiesiogiai su vaizduotės pasauliu.
~~~~~~~~
Greta Ona – tarpdisciplininė menininkė, dirbanti su garsu, performansu ir instaliacija, tyrinėjanti subtilius mainus tarp kūnų, aplinkos ir technologijų. Jos kūryba atsiskleidžia per atidų klausymąsi signalų, vibracijų, klaidų ir medžiagų, kurios dažnai lieka nepastebėtos. Per garsą ir judantį vaizdą ji tiria, kaip buvimas tarpsta už to, kas yra matoma ribų, ir kaip materija, atmintis ir suvokimas rezonuoja kartu.
Derindama organinius ir sintetinius elementus, Greta Ona kuria įtraukiančias aplinkas, kuriose riba tarp žmogiškojo ir nežmogiškojo ima nykti. Naudodama balsą, lauko įrašus, stiklą ir savadarbius elektroninius instrumentus, ji formuoja trapias, kintančias erdves, svyruojančias tarp artumo ir tolumo, refleksijos ir trikdžių. Jos kūriniai kviečia žiūrovus žengti į trapias, besikeičiančias terpes, kuriose susipina suvokimas, atmintis ir buvimas.
— vieną dieną pasijutus toksiška, nusprendžiau pražysti.
„Toksiškas žydėjimas“ – eksperimentinio garso performansas, tyrinėjantis žmogaus ir cianobakterijos simbiontinį ryšį – hibridinę būtybę, gimstančią iš ekologinio ir emocinio toksiškumo. Naudodama lyrą, garso įrašus, savadarbius sintezatorius ir išplėstines vokalo technikas, menininkė suteikia balsą mikrobinei gyvybei, paversdama nematomus ekologinius procesus garsine ir kūniška patirtimi. Tai – užterštumo ir ryšio ritualas, kuriame riba tarp žmogaus ir dumblių pradeda nykti, o toksiškumas virsta žydėjimo forma.